- tyčioti
- týčioti, -ioja, -iojo KŽ, tyčióti, -iója, -iójo 1. intr. Lex89, Q392,531, CII600, OsG125, N būti išdidžiam, atkakliam, spyriotis, stangauti, priešintis, puikauti. | refl. R, MŽ, N, NdŽ, KŽ. 2. tr., intr. M darbais ar žodžiais tyčia pajuokti, pašiepti, tyčias daryti. | refl. I, Rtr, KŽ, Gs, Skr, Dgp: Kiti tujau tyčiojas iš jo S.Dauk. Aš týčiojuos, t. y. savo tiktai dirbu, o nedirbu, kaip man liep[ia] J. Jis týčiojasi iš manęs DŽ. Tyčiótis iš žmogaus dabar moka Ktk. Iš jo buvo týčiojamasi NdŽ. Týčiotis kuo NdŽ. Protingiejie žmonės nesityčioja iš plikių A1883,250. Kaimynai tyčiodamies užklausdavo: – Kam teip tankiai ieško šeimynos? BsPII115(Srd). O tai tau, mergele, iš manęs týčiotis (d.) Lbv. Išgirdusys tai apsukuo stoviantys žmonys paleido kakarynę ir pradėjo tyčioties iš pamokslo kunego M.Valanč. Visi kaimo vaikai iš jo tyčiojosi ir juokėsi J.Bil. Bet dar geriau padarysit, jei užuot plūdęsi ir tyčiojęsi imsit darbą dirbti J.Jabl. Iš nemokyto kaimiečio ponai tyčiojas dažnai Mair. Bet ko tu tyčiojies iš manęs, juokdary? S.Nėr. Mirtina nuodėmė, Jeronimėli, taip tyčiotis vargše mergaite B.Sruog. Jūs tyčiojatės nelaimingu rš. | Ar pats tyčiójys, ar tikrai sergi? Vkš. \ tyčioti; atsityčioti; ištyčioti; nutyčioti; pasityčioti; prisityčioti
Dictionary of the Lithuanian Language.